Kliepšiai

Kliepšiai – kaimas Ukmergės rajone, prie kelio Žemaitkiemis–Balninkai. Kaimelis niekada nebuvo labai didelis, bet dabar jau jo beveik ir nebėra. Tai nykstantis kaimas, 9 gyventojai. Kaimas netoli ežero, prie Kliepšių ežero yra paplūdimys.

Kaimo laukuose yra senkapiai. Manoma, kad ten palaidotos 1912-1914 metų šiltinės aukos.

Kaimas garsus ir tuo, kad čia 1933 metais buvo meteoritų lietus. Kritimo teritorija buvo elipsės formos, 7,5×3 km. „Lietus“ daugiausia palietė Kliepšių ir Rundžių kaimus, Žemaitkiemio dvaro laukus, Siesarties upės apylinkes. Kai kurie gabalai nukrito tiesiog ūkininkų kiemuose. Oficialiais duomenimis buvo surinkta 20 gabalų, svėrusių per 42 kg. Bene didžiausias gabalas buvo rastas ūkininko K. Šliko sodyboje, Kliepšių kaime.

Praslinkus 5 metams dvaro laukuose buvo rastas 10kg. Svorio gabalas. Nemažą gabalų skaičių radėjai nuslėpė, vėliau pardavinėjo po 3-5 litus. Dar 1964 m. Lietuvos meteoritų komisija surado 4 gabalus, svėrusius per 4 kg.. Žemaitkiemio meteoritai yra akmeniniai chondritai, su geležies-nikelio įtarpais, kurie sudaro apie 20% visos meteorito masės.

Antatilčiai

Antatilčiai – gatvinis kaimas Ukmergės rajone, dešiniajame Siesarties krante (šlaitas priklauso Siesarties geomorfologiniam draustiniui). Jį sudaro 4 gatvelės. Stūkso du Antatilčių piliakalniai, yra dvejos kapinaitės (senosios rytuose ir naujosios  vakaruose).Kaimas yra 14 km į rytus nuo Ukmergės, 2 km. į pietus nuo Žemaitkiemio. Pro kaimą teka Siesarties upė. Iš rytų pusės –  Valų miškas. 2000-aisiais metais kaime gyveno 47 gyventojai. Dabar gyvena apie 54 gyventojus. Manoma, kad gyvenvietė kūrėsi prie tilto per Siesartį (šiaurės rytų aukštaičiams būdingas priešdėlis anta – ir bendrinis žodis tiltas), todėl pavadinimo kilmė analogiška Antalieptei. Kaimas priklauso Žemaitkiemio parapijai. Antatilčių kaimas yra labai senas, jo žmonės puoselėja senas ir įdomias tradicijas. Šalia kaimo yra du piliakalniai, senos kapinaitės ir pilkapis. Kaimelį apjuosę dvi nedidelės upės – Siesartis ir Plaštaka. Vietovė miškinga.

1935-1936 m.kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius.

Pokario kovose dalyvavo nemažai kaimo gyventojų: Mykolas Meilus, Petras Gumbaragis, Vytas Misiūnas, Petras, Feliksas ir Elena Cikatavičiai, Juozas Morkūnas. Kaimas du kartus degė, todėl kaimo gyventojai pastatė kryžių, tikėdamiesi, kad jis apsaugos nuo gaisrų.

Kaimelis turi savo tradicijas, papročius, šventes. 1997-07-19 vyko kaimo šventė, jos metu buvo pašventintas naujasis kryžius, pastatytas už žmonių surinktus pinigus.

Iš Antatilčių kaimo kilusi, savo gerumu garsi vienuolė Agota Misiūnaitė, žymus leidėjas ir spaustuvininkas Juozas Kapočius.

Seniai kaimas turėjo ir savo malūną, kurio savininkas buvo vokietis Povilas Chanas, kuris visiems kaimo gyventojams grūdus maldavo labai pigiai, beveik veltui. Vėliau malūnas buvo sugriautas.

Kaimas turi savo kapinaites, kurios senos jau nebenaudojamos. Jos yra beveik ant kaimo gyventojos V.Gumbaragienės kiemo. Ten tik 5 kapeliai, dabar likę tik 4. Vienas buvo atkastas, ir palaikai perlaidoti kitur. Yra pilkapis. Pasak vietinių gyventojų ten palaidoti žuvusieji karo su švedais metu. Kitų nuomone ten palaidotos maro aukos.

1997-07-19 kaimo šventės metu kaime pastatomas medinis kryžius. Prie ąžuolo lapais papuošto kryžiaus įrengtas medinis altorėlis. Lėšas jo statybai surinko patys kaimo gyventojai. Jo statymu ir kitokiais darbais daugiausia rūpinosi A.Minderis, R.Bielskis, Cikatavičius. Aplinkos sutvarkymu rūpinosi G. Druskienė. Antrasis kryžius stovi Kiaušinių kieme. Jis jau senas, taip pat medinis.

Šalia kaimo yra du piliakalniai ir alkakalnis. Pirmasis vadinamas Pilalė. Jis yra kaimo rytiniame pakraštyje, Siesarties dešiniajame krante, Plaštakos upės kilpoje, 0,6 km. į šiaurę nuo Siesarties ir Plaštakos upės santakos. Tai krantinio tipo piliakalnis, iš š.rytų, ir pietų jį juosia Siesarties ir Plaštakos slėniai. Pietiniame šlaite ant Plaštakos upės buvo vandens malūnas. 1993 m. piliakalnio aikštelėje ištirtas 25 m². plotas. Kultūrinio sluoksnio nerasta, rastos tik 2 smulkios lipdytos šukelės. Todėl manoma, kad piliakalnis buvo įrengtas ir nepanaudotas, arba buvo naudojamas tik kaip slėptuvė, arba net nebuvo baigtas įrengti. Jis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.

Antrasis piliakalnis vadinamas Papilėda, yra kaimo laukų pietvakarių gale, apie 1,5 km į vakarus nuo pirmojo piliakalnio, prie Siesarties ir mažo bevardžio upelio santakos, dešiniajame Siesarties krante. Tai buvęs stambus vėlyvasis piliakalnis, bet didžiąją jo dalį nuplovė Siesartis, ir dabar liko tik jo liekanos. Archeologai tyrinėjo išlikusias piliakalnio apsauginio pylimo dalis. Buvo rastos stulpviečių vietos, geležinis pjautuvėlis, yla, keramikos šukių.

Alkas: laukas ir kalnas(Ar 1293; m127), 0,5 km į pietus nuo kelio Valtūnai – Antatilčiai, 0,23 km į šiaurę nuo Čivų sodybos, 80 m. į vakarus nuo Siesarties dešiniojo kranto. Alku vadinama ariama ir šienaujama plokštikalvė (skirtingais šaltiniais , apie 1-2ha), šlaituose apaugusi senais medžiais. Rytinis ir pietrytinis jos šlaitas ir papėdė abipus lauko kelio vadinama Alkos pakriūta. Tą patį pavadinimą turėjo ir kalno dirvų dalis. Į š.rytus nuo Alkos pakriūtos, ties Siesarties vingiu iš rytų į pietus, paupyje plyti Alkos pieva. Toliau į šiaurę ir š.rytus, 0,5 km į š.rytus nuo Alkos lauko ir kalno į vakarus nuo Burbulio upelio, 0,2 km į šiaurę nuo Siesarties, dešiniojo upės kranto aukštumoje, plyti vadinamasis Alkelės kalnas, o paupyje Alkelės pieva.

Valtūnai

Valtūnai – kaimas Ukmergės rajono rytuose, Siesarties dešiniajame krante. Stūkso Raganų („Čerauninkių kalnas“). Veikė vandens malūnas, dabar įrengta vandens jėgainė. Valtūnų kaimas yra 11 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ukmergės. Pietiniu jo pakraščiu teka Šventosios intakas Siesartis. Dabar kaime gyvena apie 34 gyventojai.Valtūnai priklauso Žemaitkiemio parapijai.

Yra kaimo kapinaitės. Gale kaimo, laukuose stovėjo medinis kryžius. Kadaise kaimas buvo gana didelis – 64 kiemai. Kaimas buvo labai ilgas. Jis skirstėsi į 3 dalis: Perkalius, Vidurkaimį ir Želvelę. Kaime buvo vandens malūnas, kur kaimo žmonės maldavosi grūdus maistui ir gyvuliams, kai kurie kaimo žmonės ir dirbo malūne. Vėliau kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius. Kolektyvizacijos metais kai kurie kaimo žmonės buvo ištremti.

Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo 1669 m. Yra pasakojama, kad ant šalia kaimo esančio Raganų kalno degindavo raganas.

Iš Valtūnų kaimo kilęs , savo gerais darbais garsus kunigas Simonas Morkūnas vadinamas „Ubagų karalius“, kanauninkas Feliksas Kapočius, kunigas Stanislovas Tvarijonas.

1994-08-08 Valtūnų kaime Jono ir Anastazijos Morkūnų sodybos kieme buvo pastatytas koplytstulpis. Jį sukūrė V.Ulevičius. Koplytstulpį vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai pastatė senelių atminimui pagerbti. Jį pavadino kankinių koplytstulpiu, kad primintų skaudžią ir tragišką Morkūnų šeimos lemtį.  850 metrų į šiaurės rytus nuo Raganų kalno yra yra Valtūnų kaimo kapinės. Jos nenaudojamos.

Netoli buvusio vandens malūno yra senkapis. Jis užaugęs žole ir medžiais. Manoma, kad ten palaidotos maro ir šiltinės aukos bendrame kape. Ten pastatytas medinis kryžius. Kas jį statė nežinoma.

Netoli nuo Raganų kalno, kairiajame Siesarties upės krante, buvusio vandens malūno liekanos. Manoma, kad jis buvo pastatytas dar devyniolikto amžiaus pabaigoje. Jis priklausė Lyduokių dvaro valdytojui, karo inžinerijos generolui Henrikui Vainickiui, manoma, kad jis ir pastatė malūną. Nuo dvaro į malūną vedė tiesus kelias, kuriuo ir važiuodavo žmonės. Kaip dvaro nuosavybė malūnas buvo gana puikus, bet ne vienintelis, nes aplinkui buvo ir daugiau. Malūnas buvo pastatytas iš molinių plytų, kurios ir buvo kasamos netoliese. Apie puskilometrį nuo jo sename tvenkinėlyje buvo kitas malūnas.Jis buvo pastatytas ant ąžuolinių polių, kad potvynio vanduo neišplautų. Ratas buvo platus 2,5 metro, pastatytas iš medžio ir akmenų. Statinio sutvirtinimui kalvėje buvo pagamintos specialios vinys. Ilgą laiką malūnas priklausė dvarui, vėliau žydui Abraomui. Kai karo metais buvo šaudomi žydai nukentėjo ir Valtūnų malūno gyventojai.

Žemaitkiemio kaimas

Kaimas yra tuoj už Žemaitkiemio miestelio (2km.) Tai lyg buvusio dvaro gyvenvietė. Keletas namų ir gyventojų. Žemaitkiemio dvaras minimas nuo 1482 m. Jis priklausė Mantvydams. Kai LDK kancleris Mikalojus Radvila vedė Sofiją Mantvydaitę, apie 1520m., atiteko Radvilų giminei. Po Mikalojaus Radvilos valdė jo sūnus Jonas, vėliau šio sūnus Mikalojus Radvila Juodasis, rėmęs reformaciją. Jo sūnus Jurgis Radvila jau išpažino katalikybę, Romoje studijavo teologiją, tapo vyskupu, o po to kardinolu. Vyskupas Jurgis Radvila paveldėtą Žemaitkiemio dvarą 1581 m. užrašė jėzuitams, kurie čia įkūrė savo misiją ir 1586 m. pastatė bažnyčią, pirmajai suteikdami Lietuvos globėjo švento Kazimiero titulą. Jėzuitai dvarą valdė iki 1773 m. Dvaras po 1786 m. atiteko Morikoniams, vėliau valdė Lopacinskiai, Bistramai. Mnoma, kad 1705-1708 m. maro epidemijos metu išmirė daugelis dvaro baudžiauninkų.

Prieš II-ąjį pasulinį karą dvaras priklausė dviems giminėms : Aleknams ir Putnams. Sovietmečiu dvaras buvo niokojamas, šeimininkai pabėgo į užsienį ar buvo ištremti.

Dabar didžiąją dvaro dalį valdo Aleknaitė-Putnienė su savo vaikais, kita dalis „užgyventa“ vietinių gyventojų. Restauruoti pagrindinis dvaro pastatas ir buvęs jėzuitų vienuolynas. Kieme pastatyta skulptūra žuvusiam per karą lakūnui Klemensui Putnai. Ten pat stovi ir kryžius pastatytas 2008 m.

Medinos

 Medinos– kaimas Ukmergės rajono rytuose, šalia kelio Siesartis-Žemaitkiemis – Kibildžiai. Šiauriniu kaimo pakraščiu prateka Muilinės upelis – kairysis Šventosios intakas, pietuose teka upė Siesartis.